Visvien pradėjo nuo to, kad myliu Lietuvos gamtą. Dar būdama Vilniaus universiteto studente, savanoriškai dirbau Trakų nacionaliniame parke — tiesiog nešiojau žemėlapius ir pagelbėjau tūristams. Tai buvo 2007 metai. Toje vietoje supratau, kad paveldo apsauga nėra akademinis dalykas — tai yra apie tikrus žmones, kurie nori gerai praleisti laiką ir nieko nenorime sugadinti.
Baigusi bakalauro laipsnį Vilniaus universitete specialybėje Ekologinis turizmas, dirbu Kauno kultūros paveldo centre. Keturi metai — tai buvo svarbi mokykla. Matau projektus, kur vietos savivaldybės bandė suderinti infrastruktūrą su apsauga. Kartais sekėsi, kartais ne. Tada persikėliau į Klaipėdą ir rašiau magistrinį darbą apie tai, kaip lokaliniai paveldosauginiai parkai gali būti ekonominiais regionų varikliais.
Kritinis momentas buvo 2015 metais. Vadovavau Užutrakio dvaro alėjų diagnostiniam projektui — tai buvo tyrinėjimas, kas ten yra, kokios problemos, koks potencialas. Tas darbas tapo pavyzdžiu kitiems projektams. Dabar jis yra ir toliau. Tada supratau, kad noriu daugiau niuansų — ne tik apie turistus, bet apie pensinininkus, apie žmones, kuriems svarbus lengvas prieitis, didelis šešėlis, geros suolos.
Publikavau 8 mokslinius straipsnius. Konsultavau keturias savivaldybes apie infrastruktūrą seniorams. Dabar vadinu paveldosaugos ir turizmo skyrių cardiffcamp Solutions UAB. Bet ko iš tikrųjų noriu — tai kad paveldo apsauga ir turizmo ekonomika nebūtų priešingai nukreiptos. Jos turi suartėti siekiant bendro tikslo.